Tu esi atsakingas už savo laimę

Kartą vienas balto plauko senolis sėdėjo parke prie ežero ir stebėjo antis. Kepurė palinkus į šoną, palto skvernas murzinas, rankovė neaišku, kokiame kefyre išsimaudžius, batai ne vieną mylią nuėję. Virš galvos tvenkėsi audros debesys. Darėsi šalta. Bet jis šypsojosi. Taip kaip šypsosi laimingi žmonės. Stebėdamas ančių porą jis prisiminė savo jaunystę. Apie šešiasdešimt metų atgal. Tą saulėtą rudens dieną. Lapai šlamėjo po kojomis, paukščių būrys klegėdamas pakilo ilgam skrydžiui. Tą dieną jis taip pat vaikščiojo apie šį ežerą ir po nosimi burbėjo sau keiksmažodžius. Tai buvo bloga diena. Jis nemylėjo savo gyvenimo. Gyveno ne sau. Pykosi su tuometine mergina. Paštininko darbas nebeteikė jam malonumo. Tėvai spaudė siekti daugiau. Brolis, išvykęs gyventi į didmiestį, taip ir neskambino. Rodės, kad viskas slysta iš rankų ir nėra gėrio po saule. Praeidinėjantį jį pro vienintelę tuo metu parke esančią balą aptaškė pravažiavęs dviratis. Jaunuolis jau norėjo garsiai surikti riebų keiksmažodį, tačiau kažkas viduje jį sulaikė. Dviračio savininkė staigiai atsisuko ir pradėjo atsiprašinėti. Nematė balos, neįprastai graži rudeniška saulė spigino jai tiesiai į akis. Jaunuolis palinksėjo galva, iš mandagumo prisivertė pasakyti „nieko tokio“ ir apsisukęs nužingsniavo. Tačiau merginai taip neatrodė. Apsukusi dviratį ji pasivijo jaunuolį ir pradėjo kalbinti:

- Aš tikrai nuoširdžiai atsiprašau, nenorėjau tavęs aptaškyti.

Jaunuolis pasimetė, nesitikėjęs sulaukti tokios empatijos iš žmonių. Jis dar sykį pakartojo, kad tikrai nieko tokio, vis tiek jau planavo namo eiti, ten ir persivilks sausas kelnes. Mergina neatlyžo. Norėdama praskaidrinti jo dieną pasisiūlė palydėti jį namo. Jaunuolis nesutiko, tačiau ši vis tiek sekė jam iš paskos. Užsimezgė trumpas buitinis pokalbis tarp dviejų nepažįstamųjų.

Senukas bandė prisiminti, kaip istorija klostėsi toliau, tačiau jam sunkiai sekėsi. Mintyse painiojosi padriki vaizdiniai iš skirtingų dienų. Supykęs ant savo atminties jis patraukė namo. Dangus prapliupo, pradėjo lyti, žaibuoti. Gatvės ištuštėjo. Tačiau jis vis tiek su šypsena ėjo per miestą, bandydamas sulipdyti vieną istoriją iš turimų prisiminimų.

Grįžęs namo jis prisėlino prie savo pačios iš nugaros ir stipriai apkabino.

- Brangioji, papasakok man dar kartą mūsų pažinties istoriją.

Jo pati pradėjo juoktis, jos senučiukas su metais vis mažiau visko atsimindavo, tad ji turėdavo viską pasakoti iš naujo kartas nuo karto.

- Sėskis prie stalo, kepu obuolių pyragą, kol tu valgysi, aš pasakosiu.

Senučiukas palinksėjo, nusiėmė kepurę, paltą, nusivyniojo šaliką, batus padėjo prie pečiaus ir šiltai atsisėdęs į krėslą laukė pyrago bei saldžios jųdviejų istorijos.

- Taigi. Vieną saulėtą rudens dieną tu vienas vaikščiojai po parką, o aš važiavau dviračiu link šaltinėlio. Vienu momentu man bevažiuojant lyg ir pamačiau kažkokią figūrą šmestelint akies šone, saulė švietė tiesiai man į veidą, tad nieko konkretaus nesimatė. Tik pavykus apvažiuoti tą figūrą, supratau, kad pravažiavusi balą aš kažką aptaškiau. Mano nuostabai tai buvo neįtikėtinai išvaizdus, tačiau labai liūdnų akių vaikinas. Aš bandžiau tave kalbinti, pasisiūliau palydėti iki namų, tačiau tu atsisakei. Pasakei, kad turi merginą. Viskas taip ir būtų pasibaigę. Tačiau po savaitės aš vėl išvydau tave vaikštant vieną parke. Šįkart tave prisivijusi užkalbinau ir be tavo leidimo palydėjau tave namo. Bet tu vis dar buvai liūdnas. Bandžiau juokauti, bandžiau eiti atbulomis, bandžiau laidyti juokelius, pasakojau anekdotus ir savo juokingiausius gyvenimo įvykius. Iš mandagumo nusijuokdavai. Vėliau dar kelis kartus parke prie tavęs priėjau. Mes kalbėdavomės. Pasakojai apie savo gyvenimą, pasakojai apie paštininko darbą, kiek laimės jis anksčiau tau teikdavo, kol nepradėjo priekaištauti artimieji, kad tu vertas daugiau. Pasakojai apie brolį, su kuriuo nutrūko ryšiai vos tik jam „pasiekus daugiau“. Ir pasakojai apie merginą, su kuria manei praleisiantis visą gyvenimą vien dėl to, „nes taip reikia“. Nežinojai, kaip būtų gyvenimas be jos. Nenorėjai skaudinti tėvų, kurie darė spaudimą tuoktis, nenorėjai skaudinti jos, nes prižadėjai, kad niekada neišsiskirsit, ir bijojai pats, bijojai to, kas bus, kai viskas pasikeis. Bijojai nežinomybės. Bandžiau tave protinti, kad verta bandyti pakeisti viską dėl savęs, vardan savo laimės. Tačiau tu tada neklausei. Taip ir bėgo laikas. Aš eidavau į parką bene kasdien, norėdama tave sutikti, tačiau tu nustojai rodytis. Bandžiau praeiti pro tavo namus kuo dažniau, tačiau tavęs vis nesimatydavo niekur. Po metų laiko aš vėl tave išvydau. Šįkart važiavai dviračiu parke. Saulė švietė, paukščiai čiulbėjo, o ir tu atrodei laimingas. Na bent jau laimingesnis nei prieš metus. Savo dviračiu prisivijau tave ir vėl užkalbinau. Tu mane prisiminei. Sustojome stebėti ančių. Sėdėjome ant suoliuko, o tu man pasakojai. Abu tėvai prarado savo darbus, tad prašėsi tavo pagalbos įsidarbinant paštininkais, jiems tas darbas pradėjo patikti, pradėjo suprasti tavo požiūrį, atsakingumą. Brolis parvyko Kalėdoms namo ir jūs pasikalbėjot. Pasirodo, kad jį buvai įskaudinęs pasakydamas negražių dalykų. Galbūt tėvų spaudimas pasiekti daugiau tave išprovokavo, galbūt pats patikėjai aplinkinių nuomone, kad nesi vertas kažko daugiau. Galbūt leidai sau manyti, kad brolis tavimi nesididžiuoja. Tačiau taip nebuvo. Jūs su broliu susitaikėt. Laikui bėgant tavo tuometinė mergina suprato, kad jūs jau nesate kartu laimingi, tad pati tave paliko. Susidūrei su nežinomybe ir ją ištvėrei. Tą dieną skaudžią savo metų patirtį man pasakojai su šypsena. Nes pagaliau išsivadavai iš visko, kas slėgė tavo krūtinę. Žinoma, sprendimų tau pačiam imtis neprireikė, viskas susitvarkė savaime. Tačiau, jeigu būtum papasakojęs tėvams apie savo darbą, supažindinęs su kolegomis, parodydamas kaip myli, ką darai, būtum gavęs jų pritarimą ir pasididžiavimą. Jeigu būtum pats nuvykęs pas brolį ir paklausęs, galbūt tu pats padarei kažką blogo, kodėl jis tau nepaskambina, būtum sulaukęs nuoširdaus atsakymo ir būtumėt iškart susitaikę. Jeigu būtum atvirai pasakęs merginai, ką jauti, nebūtumėt švaistę vienas kito laiko. Būtum buvęs laimingesnis anksčiau.

Po tos dienos mes susitikdavome parke kiekvieną dieną. Žingsnis po žingsnio ir draugystė perėjo į meilę. Taip ir užgimė mūsų meilės istorija.

Senukas, subaigęs obuolių pyrago jau du didelius gabalus, šypsojosi. Jeigu ne ši moteris, kuri jį aptaškė pravažiuodama, ši moteris, kuriai negaliojo „ne“, jeigu ne ši moteris, kuri nuo jo, susiraukusio ir gyvenimu nepatenkinto jaunuolio, neatstojo, jie čia dabar nesėdėtų. Jis nevalgytų šio pyrago ir nesimėgautų kiekviena gyvenimo diena su ja.

Tad ši istorija ne apie senolį, kuris šypsojosi lietui lyjant, ne apie jaunuolį, kuris nemokėjo priimti didžių gyvenimo sprendimų, o apie merginą, kuri žinojo, ko nori, ir to siekė. Kuri nepasidavė ir diena iš dienos laukė jaunuolio. Kuri nebijojo išgirsti „ne“. Kuri drįso vytis laimę. Kuri buvo pati atsakinga už savo laimę ir jos pasiekė. Nes, kai randi artimą sielą, nesinori jos paleisti. Norisi kasdien persekioti tą surūgusį žmogeliuką, laidyti nejuokingus juokelius, vaikščioti atbulomis ir pasakoti savo juokingas gyvenimo istorijas. Vien tik tam, kad būsima gyvenimo laimė nusišypsotų.

Pabaiga.