Stebuklinga vaikystė

Pamenu kartą vaikystėje tėtis man ir mano broliui parnešė maišą burgerių, čia kai tik pirmą kartą atsidarė greito maisto restoranas Kaune. Buvo toks vaaau, įdomu, koks tai jausmas, valgysim kaip amerikonai! Seilė tįsta, akyse žiba, tačiau, tėvų nuostabai, po pirmo kąsnio aš vaikiškai susiraukiau ir atsisakiau valgyti. Nuo tada burgerių ar panašaus maisto nevalgiau kokius 10 metų, bijodama, kad bus taip pat neskanu, kaip tada.

Randai ant kelių? Vaikystė! Buvome pas tėvų draugus Kaišiadorių rajone ir ten kaimynų berniukai aplink mus, paneles, važinėjo dviračiais. O kelias duobėtas, žvyras, vos eina jiems ten pavažiuoti! Vienam iš berniukų sumėtė dviratį į šonus, krito jis ant manęs su visu dviračiu, o aš ant žemės. Nuo to laiko turiu kelis mažus randus ant savo keliukų nuo berniuko, kurio vardo taip ir nesužinojau.

Vaikystėjė turėjau daug talentų ir aistrų. Viena iš aistrų buvo žmonių subūrimas į vieną vietą, renginių organizavimas. Naudodamasi pirmuoju šeimos kompiuteriu ir spausdintuvu, per "paint'ą" sumaketavau kvietimą, nupiešiau rajono žemėlapį, suplanavau maršrutą. Rajone iškabinau plakatus, kad vyksta vaikų dviračių klubas "Dviratukai valdo". Sutartu laiku rajono vaikams išdalindavau žemėlapį ir visi kartu vorele pasileisdavom su dviračiais. Klubas gyvavo tol, kol klasiokės vyresni draugai neatvyko ir nepradėjo vaidinti, kad žino, kur miško takeliais galima nuvažiuoti iki upės. Jie pradėjo greitai važiuoti per rajoną. Po vieną atsisijojo visi vaikai, kurie nespėjo kartu. Taip ir išvažiavo tie vyresni be mūsų. Atidėjau šį talentą vėlesniam laikui.

Vėliau atradome tą kelią iki šaltinėlio, kuris vedė iki upės. Daug vasarų eidavome ten, kur radome salelę, kuri atsiranda atoslūgio metu. Su draugėmis sėdėdavome toje salelėje ir dainuodavom dainas. Dažniausiai ne vaikiškas, net nesuprasdavom apie ką. "Surūkau cigaretę ir kvėpuoju vos vos, pabučiuoju sau ranką, gaila, kad ne jo. Pabučiuoju ir kitą gal penkis kartus, o mintyse tavo lūpų kampučius"...

Mūsų nuosavame namo kieme buvo sandėliukas. Sutvarkėme jį, pasitiesėm ten buvusį ištrintą kilimą, apvertėm, nuvalėm dulkes nuo nenaudojamų fotelių, sustūmėm dviračius į kampą, išnešėm šiukšles. Įsirengėm "būstinę", kur leisdavom vasaros vakarus. Kai sandėliuko pasirodė per maža, užlipom į palėpę. Ir, mano dabar jau suaugėliškai nuostabai, mes iš daug metų nenaudotos, sudulkėjusios, rakandų apmėtytos palėpės, pasidarėm naują "būstinę". Jūs net neįsivaizduojat, kaip mes pakeitėm visą bendrą palėpės vaizdą. Visas išvartytas knygas sudėjom į suremontuotas, priremtas spinteles, išplovėm užuolaidas, išnešėm sudžiūvusius širšių lizdus, senus matrasus ir čiužinius išvalėm ir susitiesėm, pūkines kaldras išdulkinom ir įsirengėm kambarius. Turėjom miegamojo erdvę, kur karštą vasaros naktį nakvodavome net. Atskirai turėjome virtuvę, kur valgydavom, saloną, rūbinę. Palėpė buvo per visą dviejų butų namo antrą aukštą. Tad mes su broliu ir kaimynų mergaitė su berniuku turėjome atskirus namus nuo tėvų. Pasikviesdavome ir kitų kaimynų. Turėjome svečių/palinkėjimų knygą, darėme paštą, kur palikdavom vieni kitiems laiškučius. Palėpėje rengdavome talentų vakarus, kur mergaites ale mokiau savo kūrybos dainų. Taip pat buvome įkūrusios "Witch" klubą pagal komiksus. Vėliau ši palėpė virto į tikrus, nebe tokius stebuklingus, tačiau tiek pat mylimus kambarius.

Kiemo draugas gyveno keturių aukštų name, turėjo palėpę, rūsį, namo priestatą, na, žodžiu, teritorijos, kaip suprantate, vaikams augti - abstu vietos! Tad taip ir rinkdavomės, vieną dieną palėpėje pažaisti biliardo, kitą dieną garaže apžiūrėti kartingų dalis, kitą dieną išbandyti sporto treniruoklius. Miegodavom keliese ant žemės jo salone su milžinišku televizoriumi. Kai toriu omeny "milžinišku", tą ir turiu omeny. Ne tik vaiko akims, bet ir suaugusiam. Kažkokios konkrečios istorijos apie tai neatsimenu, bet vaizdų santrumpas pamenu. Mergaitės su berniukais laiką leisdavome kartu kaip lygūs. Niekam nerūpėjo, kokios firmos tavo džinsai, nerūpėjo pasirodyti prieš kitus, dar tada nerūpėjo niekas, kas dabar rūpi. Arba atvirkščiai.

Su tais pačiais kiemo vaikais turėjome mėgstamus medžius. Šalia tvoros. Kur labai patogu užsilipti. Turėjome savo mėgstamiausias šakas, vadinom jas savo "kambariais".

Prie mūsų namų viena gatvė buvo akligatvis. Tad tai buvo pati idealiausia vieta važinėtis riedučiais ir riedlentėmis, su kreidelėmis piešti ant asfalto realaus dydžio namus su baldais. Turėdavai atsigulti ant žemės, kad išsimatuotum, kokio dydžio lovą tau reikia nusipiešti. Smagiausia būdavo eiti pas kitą vaiką į svečius, kur jis pakviesdavo atsisėsti ant "fotelio" ir pasakodavo, kokie daiktai čia yra jo kambaryje.

Prie mokyklos augo krūmai dydžio iki juosmens. Turėjai įsibėgėti ir peršokti. Kur du iš eilės krūmai eina, ten turi du iš eilės peršokti. Ne visiems pavykdavo.

Tą pačią mokyklą juosė ilga metalinė tvora su mūriniais intarpais. Būdavai kiečiausias vaikas, jeigu pereidavai tos tvoros viršune kaip akrobatas iki pat galo nenukritęs.

Kieme žaisdavom "aklą vištą", "slėpynes" ir "lėlių parduotuvę". Kur būna vienas pardavėjas, vienas pirkėjas ir kelios lėlės. Pardavėjas būtinai privalo įsiūlyti pirkėjui įsigyti kurią nors lėlę. Pristatydamas lėles jis prigalvoja triukų, kuriuos turi padaryti lėlė. Lėlės mokėdavo su liežuviu pasiekti nosį, pastovėti 20 sekundžių ant vienos kojos, pasisveikinti japoniškai, sudainuoti himną ar padaryti špagatą. Išsirinkdavo talentingiausią lėlę.

Kalbant apie parduotuves, pindavom iš siūlų rankų darbo apyrankes, pasidėdavom stalus prie vartelių ant žolytės ir pardavinėdavom. Nežinau, ar kažką suprekiavom, bet verslus jau tada kūrėm.

Kaip ir pynėm kasas. Mokėjau įpinti į kasytę spalvotų siūlų. Visos kiemo mergaitės vaikščiojo su siūlų kasyte plaukuose, kaip kad buvo madinga.

Kartą vaikai iš manęs tyčiojosi. Nes jau nuo mažų dienų buvau perfekcionistė ir visą galvą prisisagsčiau mažų blizgių segtukų, nes man atrodė, kad daug plaukų sruogų atsikišusios.

Tie patys vaikai žadėjo su manimi važiuoti paslidinėti žiemą ant kalniukų. Sutartu laiku nepasirodė. Nes sakė aš per plona ir mane būtų nupūtęs vėjas.

Bet tie vaikai man davė tokią vaikystę, kurios dažnas vaikas pavydėtų. Kas antras suaugęs norėtų dabar grįžti į vaikystę, kad patirtų tiek įvairių nuotykių. Aš esu neapsakomai dėkinga visiems vaikystės draugams, su kuriais mūsų fantazija buvo tokia beribė. Visi tokie skirtingi, bet kartu tokie panašūs. Nebuvo jokių "mine craftų", jokių "candy crush'ų", nesakau, kad tai blogai, na bet juk suprantat, jokių dalykų, kurie dabar supa šiuolaikinius vaikus, dėl kurių jie neišeina į kiemą gryno oro pakvėpuoti. Džiaugiuosi, nes gyvenome, kai jau kaladėlės "Lego" buvo įperkamos, kai šalyje antroji kalba mokyklose buvo anglų, kai jau galima buvo parduotuvėse rinktis iš daugelio tos pačios rūšies produktų, bet dar ne taip vėlai, kad nesuprastume, ką reiškia sakinys "nesumazgyk telefono laido", "kur mano kepsai?" ir "einam pašokinėti gumos". Kai pamąstau, tai mano vaikystė buvo toookia turtinga ne pinigų prasme. Kad net neįsivaizduoju, ką aš, būdama vaikas, dabar daryčiau savo gyvenime...

Na o šiaip apibendrinant, didžiausias AČIŪ yra ne draugams, bet tėvams. Kad nupirko burgerį paragauti. Kad pirko "Lego" ir knygas apie kosmosą. Kad leido ne į darželį, o į šeštadieninę mokyklą, kur mokiausi anglų kalbos. Kad dirbo tam, kad suteiktų mums viską, ką galima. Kad leido pasinaudoti spausdintuvu savo plakatams gaminti. Kad leido būti vaiku, turėti draugų ir dar prie viso to, atvedė į pasaulį du mažesnius brolius, kurie visam gyvenimui liks man draugai.

O čia man patikusi daina, kurios įkvėpta sėdėjau dvi valandas ir mąsčiau apie savo įspūdžių kupiną vaikystę:

https://www.youtube.com/watch?v=ujz3jqkSjUs&list=PLlEz80A1Ft4TpdOglDKhR9rEny1OHnS8K&index=108