Naktinis Tbilisi skrydis (Stiuardesės dienoraštis 6 dalis)

Turiu jums paruošus vieną įdomesnę istoriją, ji gan romantiška.

Tai nutiko komandiruotės viduryje, 2019 rudenį, naktinis reisas, skrendame į Tbilisį, Gruziją. Čia su mumis keliavo grupelė vyresnio amžiaus žmonių, kurie buvo kaip ir asociacija ar kažkas panašaus. Ir skrydžio metu vienai garbaus amžiaus moteriai pasidarė bloga, ją supykino. Lėktuve atsirado gydytojas, kuris keliavo su draugu. Jie viso skrydžio metu moteriškę prižiūrėjo, ar nepasidarys jai blogiau. Taigi, po keturių valandų laimingai nuskridome į Tbilisį, visi išlipo, atsisveikinom, nieko ypatingo.

Po savaitės taip pat skridome į Tbilisį, o iš jo atgal į Varšuvą įlipo tie patys garbaus amžiaus senjorai, o kartu ir gydytojas su draugu. Kaip sužinojau vėliau, jie visi buvo Lenkijos estetikos klinikų savininkai ir gydytojai, kurie priklausė tai pačiai asociacijai.

Taigi, naktinis skrydis, 05:30 ryto, dirbu viena galinėje lėktuvo virtuvėje, o visi lėktuve miega. Sugalvojau pro langelį nufilmuoti kylančią saulę, pasilenkiau ir sustingus laikiau kamerą kurį laiką. Netikėtai už nugaros išgirstu „Sorry“, iš pat pradžių nesupratau, ar čia man, tad po antro "Sorry" tik atsisuku. Pamenate kelionę į priekį ir gydytoją su draugu, kurie prižiūrėjo senolę, kai šiai pasidarė bloga? Tai už mano nugaros stovi gydytojo draugas.

Vaikinas iš pradžių nusijuokė, sakė nematęs, kad filmuoju, galvojo, kad tiesiog kurį laiką pritūpus stoviu ir žiūriu pro langelį. Pasijuokėm. Jis paprašė padaryti arbatos. Vilkėjo maikutę trumpomis rankovėmis, kelnes, be batų (bent jau su kojinėmis), rodos, tik trumpam užbėgęs ir tuoj grįšiantis į savo vietą. Bet ne. Paklausė, ar negali kurį laiką kartu pastovėti, mat jam lėktuvuose nesimiega (aha, o į priekį kelionėje į Gruziją, tai labai saldžiai prie mūsų akių miegojo!). Padariau arbatos, pakalbėjom. Pasakojo apie save, Lenkijos pilietis, tačiau daugybę metų gyvenęs Kanadoje (beje, puikiai angliškai kalbantis), pasakojo apie savo ir jo draugo atidarytą estetikos kliniką, apie planuojamą įgyti pilotavimo licensiją, taip pat klausinėjo apie mane, vyko tikrai smagus ir įdomus pokalbis. Tada paprašė dar arbatos. O tada dar arbatos. Išgėrė penkis puodelius. Stebėtina, nei karto per skrydį nenuėjo į tualetą. Prakalbėjom dvi valandas (pridursiu, kad visus darbus buvau pasidariusi, keleiviai miegojo, lėktuvas tuo metu buvo pilnai tvarkingas). Kalbėdamas apie savo estetikos kliniką jis vis minėjo, kad galėčiau užsukti apžiūrėti, kai kitą kartą būsiu Lenkijoje, bet iškart pridūrė "ne dėl to, kad tau reikėtų". Paklausiau, ar neturi kokios vizitinės kortelės. Jis sugalvojo geriau. Paprašė mano telefono numerio, į kurį vėliau atsiuntė klinikos puslapį ir instagram paskyrą. Žmonės po truputį pradėjo budintis. Supratęs užuominą, kad man atsirado darbo ir tuoj pradėsim leistis, vaikinas grįžo į savo vietą. Nusileidus lėktuvui keleiviai ėjo išsilaipinti pro priekines duris, mano Romeo, truputį palaukęs, galbūt tikėdamasis, kad atsidarys ir galinės durys, prarado viltį, kad dar praeis pro mane, tad nuo pusės lėktuvo persisvėręs į šoną pro žmones man pamojavo atsisveikinimui. Keli žmonės atsisuko pažiūrėti, kam mojuojama. Manau, kad stovėjau paraudusiais žandukais.

Išsilaipinus oro uoste su kolegomis turėjome praeiti pro savo keleivius, kurie laukė lagaminų, pamačiau tų senolių grupę, tačiau vaikino neužmačiau ir kažkas kitoje pusėje išblaškė mano dėmesį, tad taip ir daugiau nemačiau jo. Grįžau į viešbutį, pusryčių metu gavau nuo jo žinutę, kad jis stovėdamas prie lagaminų dar laukė, kol atsisuksiu į jį, tačiau aš nuėjau. Truputį susirašinėjom ir atsisveikinom. Abiems reikėjo išsimiegoti, mat kitą dieną jis dar turėjo skrydį iš Varšuvos namo į miestelį Lodz, o aš taip pat dar turėjau likusį vieną naktinį skrydį. Prieš išvykdama iš Lenkijos dar parašiau jam žinutę, tačiau jo atsako taip ir nesulaukiau. Socialinių tinklų jis nenaudoja.

Po mėnesio vykau pas draugus į Lodzės miestelį, kuriame mano Romeo gyvena ir jo klinika yra, tačiau jo nesutikau. Kažkiek gaila, pokalbis tikrai buvo įdomus, tačiau toks gyvenimas.

Vaikinai stoviniuoja pas tave virtuvėje basi, išgeria penkis puodelius arbatos nenueidami į tualetą, visaip stengiasi gauti tavo telefono numerį, o kitą dieną nebeatrašo. Galbūt jam kažkas nutiko sekančios dienos skrydyje, galbūt pametė telefoną, galbūt jį jam pavogė, o gal šiaip prarado susidomėjimą. Na tebūnie. Istorija vis tiek romantiška ir verta pasakojimo.

Niekad negali žinoti, kur atrasi savo Romeo.