Mano mielas Toronte

Po grįžimo iš Kanados praėjus šiek tiek laiko aš montuoju video, žiūriu nuotraukas ir užplūsta prisiminimai. Visų pirma, negalvojau, kad taip nutiks, tačiau man tai tapo geriausia komandiruote lig šiol. Atrodo kaip ir nieko ypatingo nenutiko, tačiau kažkas viduje pakurstė ugnelę, kažkas man ten tiko ir patiko. Galbūt tai buvo pirmas kartas išvykus iš Europos žemyno, galbūt seniai norėti aplankyti Kanados bei Amerikos kraštai, galbūt destinacijos, į kurias skridau darbo metu, galbūt kartu dirbę žmonės, galbūt tie, su kuriais leidau laiką, galbūt gatvės, miestas, šalis, žmonės, kalba, galbūt dar ir dėl to, kad artėjo Kalėdų laikotarpis. Viskas susidėjo į vieną gražią visumą ir, nemeluosiu, išvykti namo buvo liūdna.

Pradėkime iš pradžių.

Ankstyvą lapkričio 3-iosios rytą apie 3h pajudėjau iš Kauno link Vilniaus oro uosto. Skrydis buvo 6:35, persėdimas Frankfurte, atvykome į Torontą 12:30 vietos laiku (laiko skirtumas - 7 valandomis anksčiau nei Lietuvoje). Vyko mūsų iš viso 12 žmonių, t.y. dvi įgulos. Nusileidus Toronte su vietiniu „shuttle bus“ mikroautobusu nuvažiavome iki mūsų viešbučio „Double tree by Hilton Toronto Airport Hotel“, ten mus pasitiko malonūs administratoriai (kurie stalčiuje pasidėję laikydavo šiltus sausainius, kuriuos vis duodavo atėjus su reikalais iki registratūros), gavau kambarį 11 aukšte, su vaizdu į parkingą, oro uosto kilimo ir leidimosi takus bei matomą miesto centrą tolumoje.

Įsikūrus viešbutyje, keturiese nusprendėme išvykti apsidairyti po miestą. Kadangi viešbutis už 18 km nuo miesto centro, vykome su „uberiu“. Užbėgant klausimams už akių, iškart atsakysiu, kad taip, transportas Toronte ganėtinai brangus, kiekvienas vykimas iki miesto kainuodavo apie 3-4 eurus žmogui į vieną pusę. Taigi, pirmąją dieną atvykome į centrą, išlipome prie „CN tower“ ir apėjome centrinį rajoną. Tą dieną buvo pakilęs vėjas, buvo ganėtinai šalta, buvome mažai miegoję, tad užsukome į kavinę pasišildyti, o paskui vykome namo. Pirmąjį vakarą Kanadoje užmigau apie 20 valandą. Naktį prabudau apie 3h, prisiverčiau vėl užmigti ir galiausiai prabudau 7h. Iškart nuėjau papusryčiauti. Kitomis dienomis pavyko nueiti miegoti vėliau ir atsikelti kiek vėliau. Režimas susitvarkė per kokias 5 dienas.

Antrąją dieną jau mūsų daugiau kilome į „CN tower“ televizijos bokštą, pakilimas kainavo apie 53 eurus. Reiktų atkreipti dėmesį, kad kainos Kanadoje visur rašomos be PVM, tad prie parašytos kainos reikėdavo dar priskaičiuoti 13 %. Pakilus į bokštą atsivėrė kvapą gniaužianti panorama. Buvo matyti ir visas miestas, ir dangoraižiai, ir Ontarijo ežeras, ir salos šalia, ir visi maži žmogeliukai, ir mažos mašinytės. Nežinau, gal kitiems nepaliko tokio didelio įspūdžio, tačiau man, niekad nebuvusiai tokiame didmiestyje, tai buvo gražu. Vėliau kėlėmės su keltu į „Ward's“ salą. Keltas kainavo apie 6 eurus. Vaikštinėjome beveik vieni. Vėlyvo rudens/žiemos metu ši sala ištuštėja. Vasarą čia sugrįžta gyventojai į savo vasarnamius, veikia vaikų karuselės, kavinės, vyksta įvairūs renginiai. Bet mums pasisekė, ir ta diena buvo saulėta, ėjome apie 3km į „Centre“ salą, „Neo andre“ apžvalgos aikštelėje išvydome Toronto miestą iš šalies ir vėl ėjome atgal į keltą. Grįžome į žemyninę dalį išalkę, tad užsukome į „The Fox“ vietinį barą, kur labai skaniai pavalgėme vietinių patiekalų (kas burgerių, kas steikų, kas tacos) bei paragavome kanadietiško alaus, kuris, man beveik negeriančiai alaus, buvo skanus.

Trečiąją dieną susigalvojome pramogą – nuvykti pasižiūrėti persirengėlių „Drag queen show“. Neturėjome išankstinio nusistatymo, tad mišri 8 žmonių grupė vykome pasižiūrėti į vyrus, persirengusius moterimis, darančius šou iš populiarių dainų "performanso" bei „stand up“ komedijų. Visą vakarą taip ir prašokome tame bare. Buvo išties smagu. Daugiausiai smagumo buvo mūsų vyrukams, kurie gavo begales komplimentų iš kitų vyrukų. Noriu paminėti, kad daugelyje barų prašoma atsiskaityti grynais vietine valiuta, kortelėmis galima atsiskaityti tik mokant virš 20 kanadietiškų dolerių.

Ketvirtąją dieną ilsėjomės, o penktąją dieną visi 12 žmonių, išsinuomoję dvylikavietį mikriuką, vykome iki Niagaros krioklių. Nuo Toronto tai buvo apie valanda kelio. Priėjimas prie Niagaros krioklių, žinoma, yra nemokamas, tačiau pasiskaičiuokite, kad automobilio prisiparkavimas kainuoja apie 6 CAD už pusę valandos. Niagaros kriokliai yra Niagaros kriokliai, ir, būnant Toronte, nenuvykti jų pasižiūrėti tiesiog būtų buvę nuodėmė. Jeigu norima, ten taip pat galima įsigyti siuvenyrų, nueiti į kavinę, pasikelti į bokštą ar dar kažką kito nuveikti. Mūsų grupė ten praleidome apie pusantros valandos, pasiėmėme kavos, kai sušalom ir tiesiog pasigrožėjome neįtikėtino sraunumo vandenimis, krentančiais iš 50 metrų aukščio. Grįžtant atgal sukome kiek kitu keliu ir pravažiuodami matėme apleistą laivą, kuris jau 100 metų ten rūdijo srovės nejudinamas, tačiau kaip tik prieš man išvykstant į Kanadą, srovė jį pajudino link krioklio, tad laiko klausimas, kada jis priartės prie kritimo vietos. Prieš grįžtant namo visi kartu pavakarieniavome vietinėje užeigoje "Montana".

Po kurio laiko atvyko dar viena įgula. Bazėje mūsų buvo 18 iš viso: 6 pilotai ir 12 skrydžio palydovų. Viskas skamba taip, lyg mes ten nebūtume dirbę. Taip yra todėl, kad mūsų įgulos buvo atsiųstos budėti. Budėti – tai reiškia, kad esame išnuomoti „Sunwing“ Kanados oro linijoms ir, reikalui esant, būtume bet kada iškviesti padengti jų skrydžius. Turėjome savo lėktuvą, buvome suskirstyti į savo įgulas ir turėjome atskirus tvarkaraščius. Viena įgula budėjo rytais, kita per visą dieną iki vakaro, o trečiai įgulai būdavo off/laisvadieniai. Kas kelias dienas keisdavosi mūsų budėjimo laikas. Pabudėję kelias dienas, mūsų įgula per 3 iš eilės laisvas dienas sumąstėme vykti į Niujorką.

Niujorke pamatėme daug lankomų objektų: Rokfelerio centras, Empire State Building, One World Trade Center, Flatiron Building, Trump Tower, Bruklino tiltas, Rugsėjo 11 paminklas, Metropoliteno laiptai, Central parkas, Times Square bei kiti. Įspūdžius skaitykite čia. (https://perfekcioniste.wixsite.com/perfekcioniste/post/ar-svajon%C4%97-ta-amerika)

Kol mes turistavome, mūsų kolegos Toronte dirbo. Kažkas nutiko "Sunwing" lėktuvui, tad grįžę iš Niujorko sekančią dieną ir mes turėjome skrydį į Puntą Kaną (Dominikos Respublika). Skrydis buvo gan ilgas. Kaip visada, dirbant už kitas oro linijas, skrydyje turėjome dvi Kanados atstoves, kurios su mumis darė servisą. Pirmojo skrydžio metu buvo ganėtinai neįprasta, nes reikėjo atsiminti visus gėrimų ir maisto pavadinimus, kurių Europoje nebuvau girdėjus. Be to reikėjo pratintis prie kanadiečių anglų kalbos. Atgaliniame skrydyje jau buvo lengviau. Viskas pavyko neblogai, buvo smagu dirbti su savo įgula, susitvarkėme su visomis užduotimis.

Vėliau bėgusios dienos buvo vėlgi budėjimai, į tarpus minėjome kolegų gimtadienius, kartais eidavome iki parduotuvės (artimiausia, jau tokia normalesnė, maisto prekių ir ne tik parduotuvė buvo už 3 km), kartą ėjome iki prekybos centro 6 km. Maistą dažnai užsisakydavome į viešbutį per „Uber eats“ arba eidavome į šalia esančią "Montana" užeigą, kartą netgi kepėm blynus viešbučio kambaryje ant įkaitinamos elektrinės keptuvės. Laisvu laiku žaisdavome „Uno“ kortomis, tiesiog sėdėdavo vieni pas kitus kambariuose, kalbėdavomės iki paryčių, žiūrėdavome filmus. Kartais peržiūrėdavome kokius 5 filmus per dieną. Taip pat kartą apsilankiau viešbučio sporto salėje bei baseine su džiaukuzi. Taip pat lankėmės „High“ parke, kur voverytės bėgiojo drąsiai, pribėgdavo pasižiūrėti, ar nieko neturi rankoje. Ten pat buvo įrengtas atviras visiems zoologijos sodas, čia galėjai išvysti kalnų ožių, elnių, žąsinų, alpakų ir pan. Buvome pasivaikščioti prie Ontarijo ežero, kuris ten kaip jūra banguoja, yra paplūdimys, supynės.

Po kurio laiko mums suplanavo skrydį. Vieną rytą 4:30 nubundu nuo elektroninio pašto programėlės garso. Šiaip neprabudinėju naktį, į kitus, pavyzdžiui, facebook'o garsus nereaguoju, tačiau darbinis e-mailas turi kitokį garsą. Tad prabundu tą rytą ir matau, kad atnaujintas tvarkaraštis. Kadangi skrydis suplanuotas tik rytoj, turėjau kelis kartus gerai pasikrapštyti akis, kol supratau, kad naujas skrydis įdėtas už poros valandų. Pašokau iš lovos ruoštis, susiskambinom su įgula, paskambino darbovietė iš Lietuvos, pasiteiravo, ar matėme atnaujinimus, ir pradėjome ruoštis skrydžiui. Skridome į Varadero oro uostą Kuboje. Kuba – viena iš mano Top 5 norimų aplankyti šalių. Gaila, tačiau ten nuskridę turėjome vos 15 minučių pabūti gryname Kubos ore. O tada kitus keleivius parskraidinome atgal į Torontą. Šįkart darbas vyko sklandžiau, jau visa darbo eiga ir specifika buvo aiškesnė. Kitą dieną turėjome jau tą suplanuotąjį skrydį vėl į Dominikos Respubliką, po jo juokavome, kad galbūt įdės skrydį ir sekančią dieną. Prisijuokavom. Nusileidę, oro uoste pasitikrinome tvarkaraščius, staigmena – skrisime ir trečią dieną iš eilės! Taigi, suskraidėme ir tą trečiąją dieną (vėl į Dominikos Respubliką). Viskas buvo gerai, pavyko. Daugiau skrydžių neturėjome.

Likusias dienas budėjome, kitos mūsų įgulos kartais skraidė, o mes lankėmės prekybos centruose, rinkome suvenyrus. Artėjo Kalėdos, tad lapkričio 30-ąją sudalyvavome Toronto eglutės įžiebimo šventėje. Pati programa buvo keistoka, ne anglų kalba dainavo, vaikščiojo linksmintojai ant kojūkų, neaišku, kas dar ten vyko, nes per žmonių minią nėjome iki pačios scenos. Tačiau pabaigoje buvo įspūdingi fejerverkai, kurie šaudė nuo šalia esančio pastato stogo, įsižiebė šviesos visoje „Town hall“ aikštėje, įžiebė eglutę, taip pat apšvietė vietoj fontano įrengtą ledo areną. Taip pat vieną iš dienų lankėmės Kalėdinėje mugėje „Distillery District“ rajone.

Apibendrinus Torontą bei pačią Kanadą, man ji labai patiko. Žmonės mandagūs, netgi per daug. Žmogus, į kurį pats atsitrenkei, atsisukęs tavęs atsiprašys. Kanadiečiai supratingi, paslaugūs, neegoistiški netgi pasakyčiau. Tačiau, kaip ir visuose didžiuosiuose miestuose, kur tolėliau nuo pagrindinės gatvės, mėtėsi netvarkomos šiukšlės, šaligatviuose miegodavo benamiai, tačiau, ne kaip Lietuvoje, čia jie būdavo pasistatę palapinę ant šaligatvių grotelių, kur pučia šilumą. Kainos kažkiek didesnės nei Lietuvoje. Nors prekybos centruose daug kur būdavo dizainerių išpardavimai, tokiomis kainomis niekur nerasi Lietuvoje įsigyti originalų.

Tačiau man, ko gero, ne kanadiečiai, ne Torontas šioje komandiruotėje labiausiai patiko, o mane supę žmonės. Per mėnesį laiko, apsitrynėme visus kampus ir tapome savotiška šeima. Laikui bėgant suprantu, ką daro darbas aviacijoje žmogui. Per mėnesį laiko tu gali spėti net įsimylėti tave supusius žmones, tačiau, kaip greitai susidraugavai, taip greitai ir turi pamiršti. Nes grįžtame į realybę, kiekvienas kur sau. Vėliau esame išskirstomi vėl į kitas bazes, kitas įgulas, pradedame apsitrinti su naujais žmonėmis ir bac, vėl reikia atsisveikinti ir pamiršti. O žinot, tai liūdina. Dabar ilgiuosi tų žmonių, lyg ir norėtųsi atsukti laiką atgal, vėl sugrįžti ten, kur buvom. Tačiau žinau, kad visi turim savo gyvenimus ir laikas judėti toliau. Užsimezgusios tikros draugystės išliks, tačiau tokiame darbe tai retas atvejis. Vis tik išvykstame dirbti, o ne kurtis pažinčių, ar užpildyti tos tuštumos, kuri supa, kai palieki artimuosius savoje šalyje, o kažkur turi mėnesį laiko išgyventi vienas. Tad darbas aviacijoje turi daug pliusų, bet ir kelis minusus. Nieko tokio, man vis tiek be galo patinka skraidyti.

O į Kanadą, aš vis tiek mielai sugrįžčiau.

Video montažas: